Per visą savo analitinę kelionę aš nuolat sugrįžtu prie vienos esminės taisyklės: galios anatomija išlieka nepakitusi, nesvarbu, ar mes kalbame apie septyniolikto amžiaus magnatų ambicijas, ar apie šiuolaikinius politinius žaidimus. Šiame straipsnyje aš noriu sujungti visas mūsų nagrinėtas gijas į vientisą, globaliai suprantamą sistemą ir pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, kaip kontrole, baimė ir bausmės higiena formuoja valstybių likimus.

Stebėdamas moderniąją politinę erdvę, ypač Lietuvoje, aš matau akivaizdų struktūrinį lūžį, kurį vadinu elito tapatybės monopolizavimu. Šiuolaikinės politinės dinastijos, net ir turėdamos tradicines dešiniąsias šaknis, vis dažniau renkasi Vakarų tipo liberalųjį konservatizmą. Mano vertinimu, žmogaus teisės, feminizmas ir mažumų apsauga šiam elitui tampa ne tik ideologija, bet ir itin vertingu simboliniu kapitalu. Tai leidžia jiems integruotis į globalų Vakarų elitą ir užsitikrinti progresyvaus miesto jaunimo paramą. Vis dėlto aš pastebiu ir tamsiąją šio proceso pusę: progresas virsta tam tikru statuso simboliu, sukuriančiu prarają tarp Vilniaus centro ir konservatyvesnių regionų. Tai panašu į modernų monopolinį žaidimą, kurio tikrasis tikslas yra ne tiesiog laimėti rinkimus, o perrašyti taisykles taip, kad bet kokia opozicija būtų išstumta į kultūrines paraštes.

Ši tendencija tiesiogiai paaiškina, kodėl elitas visais amžiais kaip velnias kryžiaus bijojo nepriklausomų tarpininkų. Analizuodamas vėlyvųjų viduramžių Ispaniją ar Abiejų Tautų Respubliką, aš matau tą pačią baimę: prekybininkų, miestiečių, o šiandien – nepriklausomų skaitmeninių platformų iškilimas griauna užkulisinį draugų kapitalizmą ir nepotizmą. Kai procesai tampa skaidrūs ir efektyvūs, elitas praranda savo išskirtinę teisę valdyti informaciją ir išteklius.

Tačiau labiausiai mane žavi tai, kaip stipriai mūsų dabartį suformavo smulkūs praeities atsitiktinumai. Aš esu įsitikinęs, kad jei ne viena lemtinga kulka, sužeidusi Švedijos karalių Karolį XII prieš pat 1709 metų Poltavos mūšį, šiandieninis pasaulio žemėlapis būtų neatpažįstamas. Karaliaus trauma paralyžiavo švedų vadovavimą, o prasta logistika ir artilerijos trūkumas nulėmė Rusijos imperijos iškilimą. Jei švedų pajėgoms būtų vadovavęs vienas kompetentingas lauko maršalas arba toks strategas kaip Napoleonas Bonapartas, Rusijos ambicijos būtų buvusios sunaikintos dar užuomazgoje, o pati Rusija būtų likusi izoliuota žemyno valstybe.

Mano analize, Lietuvai Švedijos pergalė būtų reiškusi patekimą į skandinaviškos civilizacijos orbitą. Mes šiandien gyventume šalyje, kurioje baudžiava būtų išnykusi šimtmečiu anksčiau, o visuotinis raštingumas būtų tapęs norma jau aštuonioliktame amžiuje. Mes būtume išvengę carinės okupacijos traumų, sukilimų skerdynių ir masinių trėmimų į Sibirą. Būtume tapę ketvirtąja Baltijos seserimi, pasižyminčia šiaurietiška tvarka ir brandžia teisine sistema. Kad viena gerai organizuota, techniškai pranašesnė jėga gali visiškai sutriuškinti masę, vėliau įrodė ir kiti kariniai košmarai, pavyzdžiui, 1943 metų Trečiasis Charkovo mūšis, kur vokiečių II SS tankų korpusas pademonstravo maksimalų taktinį efektyvumą prieš skaitinį pranašumą turėjusią sovietų armiją.

Didžiausia istorinė mūsų regiono tragedija buvo ta, kad Abiejų Tautų Respublikos didikai valstybės interesus aukojo dėl asmeninės gerovės. Todėl aš iškėliau radikalų alternatyvios istorijos modelį: kas būtų, jei 1589–1630 metais šalyje būtų susiformavusi monolitinė 19 000 narių organizacija? Įsivaizduoju nepaperkamą ordiną, sudarytą iš visiškai lygių valstiečių ir kunigaikščių, atsisakiusių asmeninio turto. Jų tikslas būtų buvęs fizinis ir negailestingas korumpuoto elito auklėjimas beisbolo bitomis, o už pačius sunkiausius nusikaltimus prieš valstybę specialus 500 elitinių kovotojų būrys būtų vykdęs mirtinas egzekucijas plikomis rankomis, sutraiškant nusikaltėlio kaukolę.

Aš manau, kad tokia brutali sistema būtų sukūrusi idealią bausmės higieną. Kai net galingiausias kunigaikštis Radvila už mokesčių vengimą ar kyšininkavimą viešai turgaus aikštėje netektų priekinių dantų ar gyvybės, korupcija tiesiog nustotų apsimokėti. Valstybės iždas būtų buvęs pilnas, mokesčių rinkimas taptų skaidrus, o Abiejų Tautų Respublika būtų sukūrusi stipriausią profesionalią armiją Europoje. Užsienio valdovai šią sistemą būtų vertinę su pavydu ir baime, o paprasti kaimyninių šalių gyventojai matytų mūsų valstybę kaip teisingumo ir saugumo švyturį, kas paskatintų masinę migraciją ir paverstų šalį galingiausia to meto Europos supervalstybe.

Apibendrindamas šią ilgą intelektualinę analizę, aš prieinu prie vienos išvados: valstybės stiprybę ir suverenitetą garantuoja ne skambūs šūkiai, o institucijų gebėjimas užtikrinti vienodas taisykles visiems. Kai įstatymo neišvengiamumas iškeičiamas į užkulisinius elito susitarimus, valstybė tampa pažeidžiama. Plieninė tvarka, skaidrumas ir aiški atsakomybė išlieka vieninteliais tikraisiais visuomenės klestėjimo garantais per visus amžius.